Nei džiaugsmo nei skausmo kitaip, be jausmo apatiškai nieko
Ir tai nepalieka tiktai, toly seka iš paskos..
mmm tąsosi bastos keliais – palaima kartu ir prakeiksmas
o savo paveikslus tapai lėtai… gal kiek per ryškiai
Gal kiek per šlykščiai…
Nesugebi nieko mylėt, neįstengi net neapkęsti
Vėl pradedi skęsti – viduj – skylė neužgyja…
Įsišaknija giliai, gelia tol kol pasiekia širdį
Tavęs nebegirdi, nuodais… tu po, truputį vysti…
kol iš veidrodžio nyksti……
Kas man darosi, kas man yra?
Kas mano atspindžiui veidrody?
Nesuprantu…
Kažkas iš vidaus skleidžias į išorę
Kažkas iš viršaus tempia žemyn…
Tai juoda ir balta sakai… išvis tai jau perlipo protą
Bet ar tai išgalvota manai, kaip nuo tikra atskirti
O kaip man pravirkt, išsiliet, jei neina įkvėpti nė oro
Nė oro, nei noro seniai… jau niekam nebejaučiu ryšio…
Išeinu, bet žinau – nebegrįšiu…